[youtube_sc url=https://www.youtube.com/watch?v=xX_UiubtyW4&feature=youtu.be]
Vienas dažniausių klausimų, kuriuos kelia renovuoti pasirengusių namų gyventojai, yra kainos klausimas – gyventojams beveik visada renovacija yra per brangi, o rangovams – per maža. Prisireikus didinti investicijų plano kainą, kyla konfliktai tarp visų proceso dalyvių. Kaip pastebėjo diskusijoje „Kaip tobulinti viešuosius renovacijos ir statybos darbų pirkimus, vykdomus per CPO LT?“ dalyvavusi Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorė Diana Vilytė, visų šių problemų priežastis – valstybė per daug sureikšmino investicijų planus.
Bendrovės „Konsolė“ Techninio skyriaus vadovas A. Kovalenko (su mikrofonu, centre) pastebėjo, kad aptikus klaidų investiciniame projekte, bendrovėms yra svarbiausias klausimas, kas tas klaidas taisys. Portalo nuotr.
Priežastys – investiciniuose projektuose
Portalo www.statybunaujienos.lt organizuotoje diskusijoje „Kaip tobulinti viešuosius renovacijos ir statybos darbų pirkimus, vykdomus per CPO LT?“ suabejota, ar rangovai nenorį per daug gauti už renovacijos darbus. UAB „Konsolė“ generalinis direktorius Kazys Skutulas pastebėjo, kad tokios kalbos nėra teisingos. Daugelis diskusijos dalyvių – administratorių, atsakingų už renovaciją, sakė, jog tik mažą dalį namų ar jų grupių galima parduoti, t. y. nusipirkti renovacijos darbus – iš pirmo karto. Tiekėjų tenka ieškoti po kelis kartus, dalyvaujant pirkimuose ne tik per CPO LT, bet ir per CVP IS, kitose pirkimų sistemose. Jeigu nė viena statybų bendrovė net keliuose pirkimuose negali pateikti tokios kainos, už kurią būtų nupirkti darbai, vadinasi, tai ne statybininkų kaltė. K. Skutulo nuomone, priežasčių reikėtų ieškoti investicijų projektuose.
„Jeigu statybininkas pasirašė sutartį, jis tą sutarties dalį ir įvykdys“, – kalbėjo K. Skutulas, nedviprasmiškai pabrėždamas kiekių ir kainų skirtumus, kurie išryškėja tarp investicijų planų ir techninių projektų. Rangovų atstovas, reaguodamas į pastabas apie pirkimus per CPO LT, pastebėjo, kad pirkimas per CPO Lt katalogą iš principo yra labai geras, nes eliminuojamas subjektyvumas – „su kompiuteriu nepasiginčysi“.
Ar iš tiesų nėra konkurencijos?
Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento direktorės Elvyros Radavičienės nuomone, rangos darbų iš sykio nupirkti nepavyksta dėl to, kad nėra konkurencijos. Jai pritarė ir savivaldybių atstovai – darbų esą daugiau, negu norinčių juos pirkti.
Bendrovės „Konsolė“ Techninio skyriaus vadovas Alimpa Kovalenko (nuotraukoje – stovi), atsakydamas AM atstovei dėl to, kad neva nesą konkurencijos, pateikė nesėkmingo pirkimo pavyzdį. Užsakovai bandė namo renovacijos darbus įsigyti per CPO LT – konkursas neįvyko, nes nebuvo pateiktas nė vienas pasiūlymas. Užsakovai namui bandė gauti rangovus per CVPis, per Statybų biržą, per Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) pirkimus – nepavyko, nors šiose sistemose nėra iš anksto numatytų dalyvių, fiksuotų kainų, pirkimuose dalyvauja visa Lietuva, bet pirkėjų nėra.
„Vadinasi, esmė – ne konkurencijos nebuvimas“, – reziumavo A. Kovalenko, pabrėždamas, kad projektuose yra klaidų.
Kada riziką prisiima rangovas
Bendrovės „Konsolė“ Techninio skyriaus vadovas A. Kovalenko pastebėjo, kad aptikus klaidų investiciniame projekte, bendrovėms yra svarbiausias klausimas, kas tas klaidas taisys. Jis pacitavo vieno iš neįvardintų užsakovų raštą, kuriame buvo užfiksuota, jog užsakovas „nesąs atsakingas už visas kitas sąnaudas, patirtas rangovo rengiant pasiūlymą“.
„Rizika, susijusi su pastato techninių duomenų ir darbų kiekių žiniaraščių paklaidomis, tenka rangovui“, – citavo A. Kovalenka užsakovų raštą. – Leiskite paklausti, o ką tuomet daro užsakovas ir investicinio projekto rengėjas?“
Statybinės įmonės atstovų nuomone, ant rangovų kraunama daug, statybininkai dažniausiai užkliūva ir gyventojams, tačiau atsakomybe pasidalinti niekas neskuba.
Rangovai gali konkuruoti tik įkainiu
Investicijų plane yra nurodyti darbų kiekiai ir maksimali kaina pagal juos. Kaip pastebėjo advokatų kontoros TRINITI partneris, NT ir statybos praktikos grupės vadovas Vytautas Kalmatavičius, jeigu pirkimas vyksta per CPO LT katalogą, užsakymo metu, t. y. teikiant kainą, tiekėjas turi galimybę nurodyti tik 1 kv. m. ar 1 kub. m. kainą. Tai reiškia, kad tiekėjas arba rangovas neturi galimybės pateikti bendros arba fiksuotos kainos už tam tikrą nurodytą veiklą.
Tiekėjas neturi galimybės pakeisti jokių kitų techninės specifikacijos laukelių, išskyrus kiekvienai iš nurodytų veiklų įvesti savo siūlomus įkainius. V. Kalmatavičiaus žodžiais, jeigu nuvykęs į vietą rangovas pamatys, jog realiai yra ne, pavyzdžiui, 400 kv. metrų renovuotino ploto, o 800 kv. metrų, jis nieko negalės pakeisti, nebent padidinti įkainį, nes žinos, kad reikia iš tiesų atlikti daugiau darbų, negu jų nurodyta investicijų plane.
„Tokiais atvejais, kai pirkimai vykdomi per CVP IS ir čia galima skelbti aiškų fiksuotos kainos konkursą, tai, pagal teismų praktiką, riziką prisiima rangovas, kuris laimėjo konkursą, nurodęs bendrą darbų kainą. Jis ir turės savo sąskaita padengti neatitikimus [tarp investicijų plano ir realios situacijos, aut. past.]“, – tvirtino advokatas.
Tačiau situacija su CPO LT katalogu kita. V. Kalmatavičius akcentavo, jog painiojami arba susikerta du skirtingi dalykai: investiciniame plane užprogramuotas fiksuoto įkainio pirkimas, o atsakomybės reikalaujama kaip pagal fiksuotos kainos sutarties pirkimą, nors realiai daryti įtakos, pirkdamas darbus per CPO LT katalogą, rangovas neturi.
Pasak advokato, ištikus tokiai problemai, paprastai administratoriai vėl kreipiasi į gyventojus, kurie turi pritarti pasikeitusiai situacijai, t. y. sutikti, kad būtų didinamas biudžetas. Tačiau klausimas, ar toks situacijos sprendimo būdas yra geras.
Investicijų projektai – pervertinti
Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorės Dianos Vilytės pastebėjimu, tokia situacija susidarė dėl to, jog buvo pervertina investicijų projektų reikšmė. Nors iš tiesų tai yra tik verslo planas, kuriame numatoma, kiek kas investuos, kiek investicijų sugrįš, pagal tokį iš esmės apytikslį planą buvo pradėtos skaičiuoti investicijos, pradėta tartis su gyventojais.
Gyventojai, matydami investicijų projektuose nurodytas sumas, susiskaičiuodavo savo mokėtiną sumą pagal buto plotą. Tad nustačius investicijų plano kiekių, o ir pinigų skirtumus nuo realios situacijos, problemų pradėjo kilti visiems proceso dalyviams.
„Čia ir atsitiko didžioji valstybės bėda, kad investicinis projektas ir gyventojų bei valstybės įsipareigojimai buvo pasirinkti atskaitos tašku, – kalbėjo D. Vilytė. – Todėl visa grandinė ir suiro. Gyventojai prisirišo prie investicijų projektų ir nebenori daryti jokių būtinų žingsnių. Buvo neapgalvota, kada galima tikslinti tą sumą.“
