Kaip viešieji pirkimai gali prisidėti prie žiedinės ekonomikos? Ir kaip pamatuoti, ar žalieji pirkimai iš tiesų kuria aplinkosauginę vertę? Šiuos ir kitus klausimus spalio 1–2 d. Palangoje vykusiame tarptautiniame renginyje „Enhancing Green Public Procurement Monitoring in Lithuania and Latvia“ aptarė viešųjų pirkimų bei aplinkosaugos ekspertai iš Lietuvos, Latvijos ir kitų Europos šalių.
Renginyje dalyvavo ir CPO LT atstovės: Teisės ir metodologijos skyriaus vadovė Agnė Kaminskienė, Statybų srities pirkimų skyriaus pirkimų vadovė Virginija Konstantinavičienė ir Sveikatos srities skyriaus strateginių pirkimų grupės vadovė Agnė Juškienė.
Dviejų dienų renginyje daugiausia dėmesio skirta žaliųjų viešųjų pirkimų stebėsenai – pristatyti projekto rezultatai, aptarta kuriama stebėsenos metodika, jos praktinis taikymas ir duomenų analizė. Savo patirtimi dalijosi Lenkijos, Kroatijos, Estijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Albanijos viešųjų pirkimų bei aplinkosaugos ekspertai.
Susitikimas suteikė galimybę ne tik palyginti skirtingų šalių praktiką, bet ir pažvelgti į žaliuosius pirkimus iš platesnės perspektyvos – ką rodo turimi duomenys, kokių iššūkių kyla stebint žaliuosius pirkimus ir kaip pirkimų procesai gali padėti kurti tvaresnius sprendimus.
Žaliasis pirkimas – ne tik kriterijus dokumentuose
Vienas iš įdomiausių renginio pavyzdžių – Estijos pristatytas Lasnamäe žiedinės ekonomikos centro projektas Taline. Jis parodė, kad žiedinės ekonomikos principai gali būti įtraukti į projektą dar prieš prasidedant statyboms – jau formuojant viešojo pirkimo sąlygas.
Šiame projekte iš anksto numatyta naudoti pakartotinai naudojamas ir perdirbtas medžiagas, o pastatą projektuoti taip, kad ateityje jo konstrukcijas būtų galima išardyti, keisti ir medžiagas panaudoti dar kartą.
Statybai panaudotos senos silikatinės plytos, regeneruota mediena, betono atliekų užpildai, o dalis interjero elementų pagaminta iš anksčiau naudotų medžiagų.
Taip pats pastatas tampa savotišku „medžiagų banku“ – jo konstrukcijos ir medžiagos nėra laikomos galutiniu produktu, kuris vieną dieną taps atliekomis. Jos projektuojamos taip, kad ateityje galėtų būti panaudotos dar kartą.
„Šis pavyzdys gerai parodo, kad žaliasis viešasis pirkimas prasideda ne nuo to, kaip įvertinsime jau įvykusį pirkimą, o nuo to, kokius reikalavimus ir tikslus suformuluosime dar prieš jį. Pirkimo sąlygos gali tapti labai konkrečiu įrankiu, padedančiu rinkai ieškoti tvaresnių sprendimų“, – sako A. Kaminskienė.
Svarbu ne tik suskaičiuoti, bet ir suprasti
Renginyje daug dėmesio skirta ir žaliųjų pirkimų stebėsenai. Vien tik skaičius, kiek pirkimų atitinka žaliųjų pirkimų kriterijus, ne visada leidžia pamatyti visą situaciją.
Todėl svarbu turėti patikimus duomenis, juos analizuoti ir vertinti, kaip aplinkosaugos kriterijai veikia praktikoje. Tarptautinė patirtis šiuo požiūriu ypač vertinga – skirtingos šalys susiduria su skirtingais iššūkiais, tačiau jų sprendimai gali suteikti idėjų, kaip toliau tobulinti žaliųjų pirkimų stebėseną ir praktiką.
„Tokie susitikimai leidžia ne tik pasidalyti tuo, ką jau esame padarę, bet ir pasitikrinti, kur galime judėti toliau. Žalieji pirkimai nėra vien apie tai, ar pirkimo dokumentuose įrašytas aplinkosaugos kriterijus. Tai ir apie realų rezultatą – ką perkame, kaip tai gaminama, naudojama ir kas nutinka produktui pasibaigus jo gyvavimo ciklui“, – pažymi A. Kaminskienė.
Tarptautinis renginys Palangoje vyko įgyvendinant ES Techninės paramos priemonės projektą. Jame dalyvavo Europos Komisijos, Pasaulio banko ir kitų šalių viešųjų pirkimų bei aplinkosaugos ekspertai.
