Patiekalai – už savikainą ar dar mažesnėmis kainomis, neskanus ar net sugedęs maistas – visa tai viešuosius pirkimus mažiausia kaina laiminčių ir vėliau nesąžiningai dirbančių maitinimo tiekėjų kasdienybė. Nors tokių įmonių nėra daug, jų reputacija – lyg šaukštas deguto, sugadinantis visą medaus statinę, ir kelianti nepasitikėjimą kitomis šio sektoriaus įmonėmis. Ar apskritai įmanoma keisti verslo elgseną su ypač socialiai jautriomis grupėmis, tokiomis, kaip – vaikai?
Kaip perkamas maitinimas? Kaip ugdymo įstaigai organizuoti maitinimą, daugeliu atveju sprendžia jų miesto ar rajono savivaldybės: savarankiškai skelbti viešųjų pirkimų konkursą, tai daryti per savo miesto ar rajono centrinę perkančiąją organizaciją (savivaldybę ar jos įstaigą), pirkti per nacionalinės centrinės perkančiosios organizacijos CPO LT centralizuotų viešųjų pirkimų elektroninį katalogą arba maistą gaminti patiems. Pastarasis būdas yra bene efektyviausias siekiant užtikrinti maisto kokybę, tačiau reikalauja daugiau investicijų ir organizacinių resursų, todėl jis mažiau populiarus – savarankiškai patiekalus gamina apie trečdalis Lietuvos ugdymo įstaigų.
Visą straipsnį skaitykite čia: nuoroda